EGIPTAS, pagarsėjęs savo piramidėmis ir Nilo upe, — pirmoji pasaulinė imperija, kurios istorija patenka į Biblijos akiratį. Egipto prieglobstyje susikūrė Izraelio tauta. Čia gimė ir išsilavinimą gavo Mozė, kuris parašė pirmąsias penkias Biblijos knygas. Ar pasaulietinė istorija ir archeologija patvirtina tai, ką Mozė rašė apie šią senovės šalį? Aptarkime vieną kitą pavyzdį.

Titulų ir žodžių vartosena.

Apie istorinio aprašymo tikslumą dažnai galima spręsti iš jame minimų smulkių detalių: papročių, etiketo, valdininkų vardų bei titulų ir panašių dalykų. Kaip šiuo atžvilgiu įvertintume dvi pirmąsias Biblijos knygas — Pradžios ir Išėjimo? Apie Pradžios knygą, kurioje, be kita ko, pasakojama patriarcho Jokūbo sūnaus — Juozapo — gyvenimo istorija, bei apie Išėjimo knygą Dž. Garou Dankanas (Duncan) veikale „Naujos žinios apie hebrajų kilmę“ (New Light on Hebrew Origins) rašo štai ką: „[Biblijos rašytojas] buvo gerai susipažinęs su egiptiečių kalba, papročiais, įsitikinimais, rūmų gyvenimu, etiketu bei valdininkija.“ Toliau priduria: „[Rašytojas] teisingai vartoja titulus ir būtent tuos, kuriais aprašomuoju laikotarpiu buvo kreipiamasi į turinčiuosius valdžią. [...] Iš esmės įtikinamiausias įrodymas, kad [Biblijos] rašytojai puikiai žinojo egiptiečių buitį Senojo Testamento laikais ir kad šiais raštais galima pasitikėti, yra žodžio „faraonas“ vartosena skirtingais laikotarpiais.“ Dankanas dar teigia: „Kai [rašytojas] savo aprašomus herojus pastato faraono akivaizdoje, jų akims leidžia pamatyti, kokio būtent etiketo laikomasi rūmuose ir į herojų lūpas įdeda būtent tokius žodžius, kurie buvo vartojami anais laikais.“

Plytų gamyba.

Vergaudami Egipte, izraelitai darė plytas iš molio ir šiaudų, šiuos naudodami kaip rišamąją medžiagą (Išėjimo 1:14; 5:6-18). * Prieš keletą metų išleistoje knygoje „Senovės Egipto medžiagos ir amatai“ (Ancient Egyptian Materials and Industries) teigiama: „Niekur kitur [plytų gamyba] nebuvo taip gerai išvystyta kaip Egipte, kur, kaip ir  anksčiau, saulėje išdžiovintos plytos — tipiška šio krašto statybinė medžiaga — tebėra įprastas vaizdas mūsų dienomis.“ Knygoje taip pat užsimenama, kad „plytoms gaminti egiptiečiai paprastai naudojo šiaudus“, ir tai patvirtina šią Biblijoje paminėtą detalę.

Skutimasis.

Senovėje hebrajai augindavo barzdas. Tačiau Biblijoje pasakojama, kad Juozapas, prieš prisistatydamas faraonui, nusiskuto (Pradžios 41:14). Kodėl? Kad prisitaikytų prie vietos papročių ir etiketo, nes plaukus ant veido egiptiečiai laikė nešvaros požymiu. „[Egiptiečiai] didžiavosi tuo, kad būdavo švariai nusiskutę“, — rašoma knygoje „Senovės Egipto kasdienybė“ (Everyday Life in Ancient Egypt). Tai patvirtina kapuose randamos dėžutės su kosmetikos reikmenimis: skustuvais, pincetais, veidrodėliais. Tad akivaizdu, kad Mozė viską aprašė labai kruopščiai. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus Biblijos rašytojus, kurie fiksavo su senovės Egiptu susijusius įvykius.

Prekyba.

Jeremijas, parašęs dvi Karalių knygas, pateikė tikslių detalių apie prekybą žirgais ir kovos vežimais tarp karaliaus Saliamono ir egiptiečių bei hetitų. Kaip rašoma Biblijoje, 1 Karalių 10:29, vežimas kainavo „šešis šimtus sidabro šekelių, o arklys — šimtą penkiasdešimt“, arba ketvirtadalį vežimo kainos.

Kaip rašoma knygoje „Izraelio archeologija ir religija“ (Archaeology and the Religion of Israel), tiek graikų istorikas Herodotas, tiek archeologiniai radiniai patvirtina, jog valdant Saliamonui vyko gyva prekyba žirgais ir kovos vežimais. Anot knygos autoriaus, „buvo nusistovėję mainai santykiu keturi [...] žirgai už vieną egiptiečių kovos vežimą“, ir tai atitinka Biblijoje pateiktus skaičius.

Karai.

Ir Jeremijas, ir Ezra užsimena apie faraono Šišako invaziją į Judą, konkrečiai nurodydami, jog tai atsitiko „penktais [Judo] karaliaus Rehabeamo metais“, arba 993 m. p. m. e. (1 Karalių 14:25-28; 2 Metraščių 12:1-12). Ilgą laiką vienintelis šaltinis, bylojantis apie šią invaziją, buvo Biblija. Vėliau ant vienos egiptiečių šventyklos sienos Karnake (senovės Tebai) buvo atrastas reljefas.

Jame pavaizduotas Šišakas, stovintis prieš dievą Amoną. Šišako ranka pakelta smogti belaisviams.  Be to, surašyti pavadinimai užkariautų Izraelio miestų, kurių daugelis turi atitikmenį Biblijoje. Taip pat šiame dokumente minimas „Abromo laukas“. Tai seniausia nuoroda egiptiečių šaltiniuose, bylojanti apie biblinį patriarchą Abraomą (Pradžios 25:7-10).

Žinoma, Biblijos rašytojai neužrašinėjo kokių nors prasimanymų. Suvokdami esą atskaitingi Dievui, jie rašė tiesą, kad ir kokia ji būtų nemaloni, pavyzdžiui, apie Šišako pergales Jude. Toks atvirumas yra visiška priešingybė pagražintiems, išpūstiems senovės egiptiečių metraščiams, kurių rašytojai sąmoningai nutylėdavo visa, kas tik galėjo mesti šešėlį ant jų valdovų ar tautos.

Tiktai Jehova Dievas, Biblijos Autorius, gali neklysdamas nusakyti ateitį. Pavyzdžiui, atkreipkite dėmesį, ką jis įkvėpė Jeremiją išpranašauti apie du Egipto miestus — Memfį ir Tebus. Memfis, arba Nofas, kadaise buvo vienas stambiausių komercinių, politinių ir religinių centrų. Tačiau Dievas pasakė: „Nofas virs dykuma, apleistas, be gyventojų“ (Jeremijo 46:19). Taip ir atsitiko. Knygoje „Mozės, Įstatymų davėjo, pėdomis“ (In the Steps of Moses the Lawgiver) pasakojama, jog „milžiniški Memfio griuvėsiai“ buvo nusiaubti arabų užkariautojų, kurie šią vietovę pavertė akmenų skaldykla. Knygoje taip pat rašoma, kad dabar toje „vietoje, kur būta šio senovės miesto, iš juodos žemės nekyšo nė akmuo“.

Tebų miestą (seniau vadinamas Nojo Amonu, arba tiesiog Noju) kartu su jo bejėgiais dievais ištiko panaši neganda. Apie šią kadaise buvusią Egipto sostinę ir svarbiausią dievo Amono garbinimo centrą Jehova pasakė: „Aš nubausiu Nojo Amoną, Egiptą, jo dievus [...], faraoną [...]. Aš atiduosiu juos į rankas [...] Babilono karaliui Nebukadnecarui“ (Jeremijo 46:25, 26). Kaip ir buvo išpranašauta, šis Babilono valdovas užkariavo Egiptą ir jo garsų miestą Nojo Amoną. Paskui, 525 m. p. m. e., Nojo Amoną užpuolė persų valdovas Kambizas II. Nuo to meto miestas ėmė vis labiau nykti, kol galiausiai jį sugriovė romėnai. Taigi dėl tikslių pranašysčių Biblija nelygintina su jokia kita knyga. Jos pranašystės įkvepia mums pasitikėjimo viskuo, kas joje sakoma apie mūsų ateitį.

Pačią pirmąją Biblijos pranašystę Mozė užrašė tais laikais, kai Egiptas buvo pasaulinė  imperija. * Jos žodžiai, kuriuos skaitome Pradžios 3:15, pranašauja, jog Dievas duos „ainiją“, arba palikuonį, kuris sutriuškins Šėtoną ir jo „ainiją“ — tuos, kurie sekdami Šėtonu elgiasi nedorai (Jono 8:44; 1 Jono 3:8). Pagrindinis Dievo duotas palikuonis pasirodė besąs Mesijas, Jėzus Kristus (Luko 2:9-14).

Kristaus viešpatavimas įsigalės visoje žemėje. Čia jis pašalins visą blogį ir engėjiškas žmonių valdžias. Daugiau ‘žmogus nebevaldys kito žmogaus jo nenaudai’ (Mokytojo 8:9). Be to, kaip senovėje Jozuė, kuris vedė izraelitus į Pažadėtąją žemę, taip Jėzus saugiai ves „milžinišką minią“ dievobaimingų žmonių į dar didingesnę „Pažadėtąją žemę“ — atnaujintą, visuotiniu rojumi paverstą žemę (Apreiškimo 7:9, 10, 14, 17; Luko 23:43).

Ta brangi viltis primena dar vieną pranašystę, užrašytą senovės Egipto laikais. Jobo 33:24, 25 (Brb) sakoma, jog Dievas per prikėlimą išlaisvins žmones net ‘iš duobės’, arba kapo. Taigi, be tų, kurie bus palikti gyvi per būsimąjį bedievių sunaikinimą, bus prikelta daug milijonų mirusiųjų, turėsiančių viltį amžinai gyventi žemės rojuje (Apaštalų darbų 24:15). „Štai Dievo padangtė tarp žmonių, — sakoma Apreiškimo 21:3, 4. — Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto.“

Patikima istorija ir pranašystės — tai tema, kurią plėtosime kitame šio ciklo straipsnyje. Jame sutelksime dėmesį į senovės Asiriją — pasaulinę imperiją, valdžiusią po Egipto.