MANO močiutės brolis Nikolajus Dubovinskis gyvenimo pabaigoje surašė pluoštą prisiminimų – džiugių ir liūdnų – apie savo pasiaukojamą tarnystę Jehovai. Dauguma jo tarnystės metų prabėgo mūsų veiklos draudimo laikais buvusioje Sovietų Sąjungoje. Kad ir kokių sunkumų bei vargų teko pakelti, jis visada liko ištikimas Dievui, kupinas gyvenimo džiaugsmo. Dėdė Nikolajus dažnai sakydavo norįs, kad jauni žmonės išgirstų jo istoriją, todėl dabar ir pasidalysiu kai kuriais įdomiais jo pasakojimais. Jis gimė 1926 metais valstiečių šeimoje Ukrainoje, Podvirivkos kaime, Černivcių srityje.

Dėdė Nikolajus savo pasakojimą pradeda taip: „Vieną 1941-ųjų dieną mano vyresnysis brolis Ivanas parsinešė knygas Arpa Dievo ir Dieviškasis amžių planas, žurnalų Sargybos bokštas, keletą brošiūrėlių. Aš viską perskaičiau. Nustebau sužinojęs, kad bėdas pasaulyje sukelia ne Dievas, o Šėtonas. Kartu su tais leidiniais perskaičiau Evangelijas ir supratau radęs tiesą. Apimtas entuziazmo, Karalystės viltimi dalijausi su kitais. Gilindamasis į tuos spaudinius, vis aiškiau įsisąmoninau tiesą ir mano troškimas tapti Jehovos tarnu stiprėjo.

Žinojau, jog dėl savo įsitikinimų turėsiu kentėti. Vyko karas, bet aš nenorėjau žudyti. Kad pasiruoščiau išmėginimams, stengiausi atmintinai išmokti tokias Biblijos eilutes kaip Mato 10:28 ir 26:52. Tvirtai nusprendžiau visada likti ištikimas Jehovai, net jei dėl to tektų mirti.

1944 metais, kai man sukako aštuoniolika, gavau šaukimą į karinę tarnybą. Taip pirmąkart atsidūriau tarp bendratikių – šaukiamojo amžiaus jaunuolių, irgi atvykusių į karinį komisariatą. Pareigūnams ryžtingai pasakėme kare nedalyvausią. Įtūžę kariškiai pagrasino numarinti mus badu, priversti kasti apkasus arba tiesiog sušaudyti. Drąsiai tarėme: „Mes jūsų rankose. Tačiau kad ir ką darytumėte, Dievo įsako nežudyti nesulaužysime“ (Iš 20:13).

Galiausiai mane su dviem kitais broliais pasiuntė į Baltarusiją dirbti laukuose ir remontuoti apgadintų namų. Iki šiol neišblėso iš atminties kraupūs karo padariniai, regėti Minsko priemiesčiuose. Palei kelią stovėjo apdegę medžiai. Grioviuose ir miške gulėjo žuvusiųjų lavonai, išpurtusi arklių maita. Mačiau paliktas priekabas, artilerijos pabūklus, net sudužusį  lėktuvą. Štai koks būna vaizdas, kai Dievo įsakymai paminami.

1945-aisiais karas baigėsi, bet mus už atsisakymą kovoti nuteisė dar dešimčiai metų kalėjimo. Pirmus trejus metus negalėjome rengti sueigų, neturėjome spausdintų krikščioniškų leidinių. Palaikėme ryšį laiškais su kai kuriomis sesėmis, bet ir jos buvo suimtos, nuteistos 25 metams ir išsiųstos į priverčiamųjų darbų stovyklą.

1950 metais mus prieš laiką paleido namo. Kol kalėjau, mama ir jaunėlė sesė Marija tapo Jehovos liudytojomis. Vyresnieji broliai dar tik studijavo Bibliją. Kadangi aktyviai skelbiau tiesą, sovietinis saugumas vėl norėjo uždaryti mane į kalėjimą. Paskui atsakingi broliai paprašė prisidėti prie mūsų literatūros leidybos pogrindyje. Tada man buvo dvidešimt ketveri.

Jehovos liudytojai optimistiškai sakydavo: „Jei Karalystės veikla bus draudžiama žemėje, ji vyks po žeme“ (Pat 28:28). Tuo laiku dauguma mūsų leidinių buvo spausdinami pogrindyje. Mano pirmasis „kabinetas“ buvo slėptuvė, įrengta po vyresniojo brolio Dmitrijaus namu. Kartais iš ten neišlįsdavau ištisas dvi savaites. Jei dėl deguonies stygiaus žibalinė lempa užgesdavo, atsiguldavau ir laukdavau, kol patalpa prisipildys gryno oro.

Sykį vienas bendratikis, su kuriuo kartu dirbome, paklausė: „Nikolajau, ar esi pasikrikštijęs?“ Ištarnavęs Jehovai vienuolika  metų, tebebuvau nekrikštytas. Tada anas brolis aptarė su manimi šį klausimą ir tą pačią naktį pakrikštijo mane ežere. Turėjau dvidešimt šešerius. Po trejeto metų man paskyrė dar ir kitas atsakingas pareigas – tarnauti šalies komitete. Anomis dienomis laisvėje tebesantys broliai perimdavo pareigas tų, kurie būdavo areštuojami, ir Karalystės darbas tęsdavosi toliau.

Literatūros spausdinimas pogrindyje buvo netgi sunkesnis dalykas nei įkalinimas. Kad manęs nesusektų KGB, septynerius metus nelankiau bendruomenės sueigų ir pats turėjau rūpintis savo dvasingumu. Pas namiškius nuvykdavau tik retsykiais. Jie, aišku, suprato visą situaciją ir tai mane labai padrąsindavo. Nuolatinė įtampa, konspiracinis gyvenimas išsunkė jėgas. Turėjome būti pasiruošę bet kokiam netikėtumui. Štai vieną vakarą į namus, kur buvau apsistojęs, atėjo du milicininkai. Iššokau pro langą, esantį kitame namo gale, ir pabėgau į mišką. Paskui, kai atsidūriau laukymėje, ausis pagavo keistą zvimbesį. Išgirdęs šūvius, supratau, kad aplinkui zvimbia kulkos. Vienas iš persekiotojų, sėdęs ant arklio, tol pliekė į mano pusę, kol baigėsi amunicija. Viena kulka pataikė man į ranką. Bėgau kokius penkis kilometrus iki pasiekiau mišką ir ten pasislėpiau. Kaip vėliau per teismą sužinojau, man pavymui buvo paleisti 32 šūviai!

Ilgą laiką dirbdamas slėptuvėse, pasidariau visai išbalęs. Kadangi tokia išvaizda galėjo mane išduoti, stengiausi kuo daugiau būti saulėje. Pogrindyje smarkiai nusilpo sveikata. Kartą netgi negalėjau dalyvauti svarbiame susitikime su broliais, nes iš nosies ir burnos bėgo kraujas.

1957 metų sausio 26-ąją mane suėmė. Po pusmečio Ukrainos Aukščiausiasis Teismas paskelbė nuosprendį. Mane nuteisė sušaudyti, bet kadangi Ukrainoje mirties bausmė buvo panaikinta, sprendimą  pakeitė į 25 metus kalėjimo. Mus aštuonis bendrai paėmus nuteisė 130 metų laisvės atėmimu ir išsiuntė į darbo stovyklas. Pakliuvome į Mordovijos lagerius, kur kalėjo apie 500 Jehovos liudytojų. Mažomis grupelėmis slaptai susiburdavome studijuoti Sargybos bokšto. Vienas sargybinis, paskaitęs keletą konfiskuotų mūsų žurnalų, pratarė: „Jei ir toliau juos skaitysite, niekas jūsų neįveiks.“ Visada sąžiningai įvykdydavome dienos išdirbio normą, dažnai padarydavome daugiau nei paskirta. Bet lagerio viršininkas reiškė nepasitenkinimą: „Mums rūpi ne įvykdytas planas, o jūsų smegenys.“

Paleistas iš lagerio 1967 metais, dėdė Nikolajus padėjo įkurti bendruomenes Estijoje ir Sankt Peterburge. 1991 metų pradžioje dėl įkalčių trūkumo 1957-ųjų teismo sprendimas buvo panaikintas. Tuo laiku daugelis Jehovos liudytojų, anksčiau kentusių žiaurią valdžios priespaudą, buvo reabilituoti. 1996 metais Nikolajus persikėlė į Pskovo sritį, Didžiųjų Lukų miestą, maždaug už 500 kilometrų nuo Sankt Peterburgo. Nusipirko nedidelį namelį, o 2003-iaisiais jo sklype buvo pastatyta Karalystės salė. Dabar čia renkasi dvi puikios bendruomenės.

Mudu su vyru tarnaujame Jehovos liudytojų filiale Rusijoje. 2011-ųjų kovą dėdė Nikolajus, likus vos keletui mėnesių iki gyvenimo pabaigos, aplankė mus paskutinį kartą. Giliai atmintin įsirėžė jo žodžiai, ištarti su žiburėliais akyse: „Iš visko sprendžiant, akivaizdu, jog, taip sakant, septintos dienos maršas aplink Jerichą jau prasidėjo“ (Joz 6:15). Dėdei buvo 85-eri. Nors gyvenimas Nikolajaus nelepino, jis pasakė: „Labai džiaugiuosi, kad dar jaunystėje apsisprendžiau tarnauti Jehovai. Niekada dėl to neapgailestavau!“