Plunksnos — įspūdingas dizainas

MOSTELĖJĘS sparnais kiras neria į padangę. Aukštai iškilęs šen ir ten lakioja, sukasi lengvai nešamas vėjo. Vos pakreipęs sparnus ir uodegą, tiesiog pakimba ore. Kaip jam pavyksta taip grakščiai ir tobulai manevruoti? Visa paslaptis — plunksnos.

Paukščiai — vieninteliai šiandien žinomi plunksnuočiai. Daugumos jų plunksnos įvairių tipų. Paviršinės, vadinamos dengiamosiomis kontūrinėmis, suteikia paukščio kūnui aptakią, aerodinaminę formą. Kontūrinėms priskiriamos ir sparnų bei uodegos plunksnos, be kurių paukštis negalėtų skraidyti. Kai kurie kolibriai tokių plunksnų neturi nė tūkstančio, o gulbė — daugiau kaip dvidešimt penkis tūkstančius.

Plunksnos dizainas tiesiog įspūdingas. Stiebu vadinama jos šerdis yra lanksti ir neįtikimai tvirta. Abipus stiebo tankiai augančios smulkios šakelės sudaro glotnų plunksnos paviršių — vėtyklę. Gretimas šakeles jungia šimtai plonyčių spindulių su kabliukais, kurie susikabinę tarsi užtrauktuko danteliai. Atsiskyrusius vieną nuo kito spindulius paukštis vėl sujungia braukydamas plunksnas snapu. Galite pamėginti ir pats — išdrikusią plunksną tereikia švelniai patraukti tarp pirštų.

Plasnojamosios sparno plunksnos pačios asimetriškiausios: priešvėjinė vėtyklės pusė siauresnė nei pavėjinė. Dėl tokios aerodinaminės formos kiekviena jų pati veikia kaip miniatiūrinis sparnas. Gerai apžiūrėjęs kurią didesnę plasnojamąją plunksną, pamatysite išilgai stiebo einantį griovelį. Dėl šios nedidelės gudrybės plunksna yra gana elastinga, tačiau nepersilenkia.

Įvairiopa plunksnų paskirtis

Daugelis paukščių dar turi ilgas plonas siūlines, taip pat vadinamąsias pudrines plunksnas, įsiterpusias tarp kontūrinių. Prie siūlinių plunksnų šaknies esantys jutikliai padeda paukščiui orientuotis, koks vėjo stiprumas, kryptis ir netgi koks paties skrajūno greitis. Pudrinių plunksnų (jos vienintelės auga nuolat ir neišsišeria) viršūnės sudžiūva ir sutrupa  į miltelius, kurie, kaip manoma, neleidžia plunksnuotei peršlapti.

Plunksnos taip pat saugo paukštį nuo karščio, šalčio ir ultravioletinių spindulių. Štai kai kurioms jūrinėms antims, regis, visai nebaisūs lediniai vandenyno vėjai. Po itin tankiomis kontūrinėmis plunksnomis jos turi apie pusantro centimetro storio pūkų sluoksnį, dengiantį bemaž visą kūną. Natūralūs pūkai yra toks puikus termoizoliatorius, kad jiems neprilygsta jokia žmogaus sukurta medžiaga.

Plunksnos pamažu triūšta, todėl paukščiai šeriasi: numeta senąsias ir atsiaugina naujas. Sparnų ir uodegos plunksnos daugumai sparnuočių iškrinta ne visos iš karto, o tam tikra tvarka, todėl jie visada gali skraidyti.

„Tiesiog per tobulos“

Kad skristi lėktuvais būtų saugu, kruopščiai darbuojasi konstruktoriai, inžinieriai ir kiti specialistai. O kaip dėl paukščių ir jų plunksnų? Neturėdami jokių iškastinių įrodymų, evoliucijos šalininkai karštai ginčijasi, kaip plunksnos „evoliucionavo“. Pasak žurnalo Science News, apimti „fundamentalistinio įkarščio“ ir „paleontologinių aistrų“, debatininkai nepagaili kolegoms „tulžingų žodžių“. Vienas biologas, surengęs simpoziumą plunksnų evoliucijos tema, pripažino: „Niekada nemaniau, kad mokslinis klausimas galėtų sukelti tokius įnirtingus ginčus ir plūdimąsi.“ Jeigu jau akivaizdu, kad plunksnos evoliucionavo, kodėl tada jie taip vaidijasi?

„Plunksnos tiesiog per tobulos, — štai kodėl“, — rašoma Jeilio universiteto žinyne Manual of Ornithology—Avian Structure and Function. Nėra jokių požymių, kad joms kada nors būtų reikėję „tobulėti“. Netgi „seniausia iškastinė plunksna niekuo nesiskiria nuo tų, kokias sparnuočiai turi šiandien“. * Tačiau evoliucijos teorija skelbia, jog plunksnos laipsniškai, per daugybę paveldimų pokyčių išsivystė iš odos išaugų. Maža  to, „plunksnos nebūtų galėjusios evoliucionuoti, jei kiekviena pereinamoji vystymosi pakopa nebūtų realiai padėjusi paukščiui prisitaikyti“, sakoma minėtame žinyne.

Žodžiu, netgi teoriškai aiškinant plunksna negalėjo savaime išsivystyti, jeigu ilgoje jos struktūros pokyčių grandinėje kiekvienas atsitiktinis paveldimas pokytis nebūtų iš esmės padidinęs gyvio šansą išlikti. Net ir nemaža evoliucijos šalininkų sutinka: tik labai lakios vaizduotės žmogus gali tvirtinti, jog tokiu būdu išsivystė toks sudėtingas ir taip tobulai funkcionuojantis darinys.

Be to, jei plunksnos vystėsi palaipsniui per ilgą laiką, iškastiniai radiniai turėtų liudyti, kad būta jų pereinamųjų formų. Tačiau nieko tokio nerasta. Aptinkamos tik visiškai susiformavusių plunksnų liekanos. „Deja, evoliucijos teorijai plunksnų sudėtingumas yra mįslė“, — teigiama minėtame žinyne.

Plunksnos — dar ne viskas

Plunksnų tobulumas evoliucijos šalininkams — ne vienintelis galvosūkis, nes skraidyti pritaikytas bemaž visas paukščio kūnas. Pavyzdžiui, sparnuočių tuščiaviduriai kaulai lengvi, jų kvėpavimo sistema veikia itin našiai, raumenys pritaikyti plasnoti ir valdyti sparnus. Kai kurie raumenys valdo net atskiras plunksnas. Be to, kiekvienas jų nervais sujungtas su mažytėmis smegenimis, keliančiomis nuostabą savo gebėjimu automatiškai kontroliuoti organų sistemas visas sykiu ir tiksliai. Be abejo, kad paukštis skraidytų, reikia ne vien plunksnų, o visos neįtikimai sudėtingos skraidymo sistemos.

Pažymėtina ir tai, jog kiekvienas paukštis užauga iš mažytės ląstelės, kurioje yra detali informacija, kaip individas vystysis ir kokius turės instinktus, kad vieną dieną pakiltų į padangę. Ar visa tai — tik palankių atsitiktinumų vaisius? O gal logiškiausia ir moksliškiausia būtų paaiškinti paprastai, kad paukščiai ir jų plunksnos yra didžiai išmintingo Kūrėjo darbas? Faktai labai iškalbingi (Romiečiams 1:20).

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 24 puslapyje]

SUKLASTOTAS „ĮRODYMAS“

Tam tikros iškastinės liekanos, ilgą laiką laikytos įrodymais, jog paukščiai išsivystė iš kitų gyvių, pasirodė esančios klastotės. Štai 1999-aisiais žurnale National Geographic buvo straipsnis apie iškastines liekanas vieno padaro su panašia į dinozauro uodega. Straipsnyje tas plunksnuotis paskelbtas „sudėtingos grandinės, jungiančios dinozaurus ir paukščius, trūkstamąja grandimi“. Tačiau neseniai paaiškėjo, kad įrodymas netikras — viso labo dviejų skirtingų iškastinių gyvūnų liekanų lipdinys. „Trūkstamosios grandies“ niekas niekada taip ir nerado.

[Šaltinio nuoroda]

O. Louis Mazzatenta/National Geographic Image Collection

[Rėmelis 25 puslapyje]

PAUKŠČIO AKIMIS

Ryškios, žvilgančios paukščių plunksnos traukia akį. Tačiau patiems paukščiams jos dar įspūdingesnės. Kai kurių sparnuočių akies tinklainėje yra šviesai jautrios keturių tipų kolbelės, o žmogaus — tik trijų. Todėl paukštis gali „matyti“ ultravioletinius spindulius, kurie žmogaus akiai neregimi. Kai kurių rūšių patinėliai ir patelės mums atrodo vienodi, bet patinėlio plunksnos atspindi ultravioletinę šviesą kitaip nei patelės. Paukščiai tą skirtumą mato ir tai tikriausiai padeda jiems išsirinkti porą.

[Schema 23 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Šakelė

Spindulys

Stiebas

[Iliustracija 24 puslapyje]

Kontūrinės plunksnos

[Iliustracija 24 puslapyje]

Siūlinė plunksna

[Iliustracija 25 puslapyje]

Pudrinė plunksna

[Iliustracija 25 puslapyje]

Pūkinė plunksna

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Padūkėlis