Ką teigia daugelis mokslininkų? Visos gyvos ląstelės skirstomos į dvi dideles kategorijas: vienos su branduoliu, kitos be jo. Žmonių, gyvūnų ir augalų ląstelės branduolį turi, o bakterijų ląstelė – ne. Ląstelės su branduoliu vadinamos eukariotinėmis, ląstelės be branduolio – prokariotinėmis. Kadangi prokariotinės ląstelės už eukariotines paprastesnės, daug mokslininkų mano, kad gyvūnų ir augalų ląstelės evoliucionavo iš bakterijų.

 Yra aiškinama, jog kai kurios vadinamosios paprastos prokariotinės ląstelės milijonus metų vis rijo kitas, bet jų nesuvirškindavo. Pasak šios teorijos, nemąstanti gamta galop rado būdą ne tik radikaliai pakeisti prarytų ląstelių funkcijas, bet ir išlaikyti tas perdarytas ląsteles „šeimininkių“ viduje, kai šios dalydavosi.⁹ *

Ką sako Biblija? Biblija teigia, kad gyvybė Žemėje yra didžio proto kūrinys. Biblijos logika aiški: „Kiekvieną namą kas nors stato, o visa ko statytojas yra Dievas“ (Hebrajams 3:4). Kitoje Biblijos vietoje sakoma: „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė. [...] Ten knibžda nesuskaičiuojami maži ir dideli gyvūnai“ (Psalmyno 104:24, 25).

Kokių esama įrodymų? Mikrobiologijos pažanga leidžia pažvelgti į nuostabų pačių paprasčiausių prokariotinių ląstelių vidų. Mokslininkai evoliucionistai teorizuoja, kad pirmosios gyvos ląstelės turėjusios būti daugmaž panašios į šitas.¹⁰

Jei evoliucijos teorija teisinga, ji turėtų pasiūlyti tikėtiną paaiškinimą, kaip pirma vadinamoji paprasta ląstelė galėjo susidaryti per atsitiktinumą. O jeigu gyvybė buvo sukurta, netgi pačios mažiausios jos formos turi byloti apie genialaus proto sumanymą. Taigi ir pažiūrėkime, kas slypi prokariotinės ląstelės viduje. Ten „pasisvečiavęs“ pagalvok: ar tokia ląstelė galėjo susidaryti atsitiktinai.

Kad galėtum vaikštinėti po prokariotinę ląstelę, turi pasidaryti šimtus kartų mažesnis už tašką šio sakinio gale. Ląstelę iš visų pusių gaubia tvirta, elastinga membrana, kurios paskirtis panaši į fabriką supančios mūrinės sienos. Jeigu sudėtume vieną ant kito 10 000 membranos sluoksnių, jų storis būtų maždaug toks kaip popieriaus lapo. Tačiau ląstelės membrana už aną sieną daug sudėtingesnė. Kuo?

Kaip siena saugo fabriką, taip membrana saugo ląstelės vidų nuo potencialiai žalingos aplinkos. Vis dėlto membrana nėra aklina ir leidžia ląstelei „kvėpuoti“ – netrukdo mažoms molekulėms, pavyzdžiui, deguoniui, patekti į vidų ar į išorę. Tačiau membrana sulaiko ir be ląstelės leidimo į vidų nepraleidžia sudėtingesnių, potencialiai pavojingų molekulių. Taip pat ji neleidžia „pabėgti“ molekulėms, kurios ląstelei reikalingos. Kaip membrana su visu tuo susitvarko?

Vėl palyginkime su fabriku. Ten prie vartų budi sargai, stebintys išvežamus ir įvežamus krovinius. Panašiai ląstelės membranoje yra tam tikrų baltyminių molekulių, kurios atlieka vartų ir sargų funkcijas.

 Dalis tų baltymų (1) per vidurį turi skylę, pro kurią vidun arba išorėn gali pralįsti tik tam tikros rūšies molekulės. Kiti vienoje membranos pusėje kyšo uždaru galu (2), o priešingoje – atviru. Šio tipo baltymai turi prisitvirtinimo įdubas (3), savo forma pritaikytas tik tam tikrų medžiagų molekulėms. Kai jos čia prisitvirtina, baltymas priešingu galu atsiveria ir krovinys pro membraną patenka į ląstelę (4). Visi šie procesai vyksta net pačių paprasčiausių ląstelių membranose.

Įsivaizduok, kad „sargai“ tave praleido ir dabar esi prokariotinės ląstelės viduje. Jos tūris užpildytas vandeningu skysčiu, kuriame gausu maistingųjų medžiagų, druskų ir kitokių junginių. Tai žaliavos, iš kurių ląstelė gamina visa, kas jai būtina. Bet gamybos procesas toli gražu nėra chaotiškas. Tūkstančiai cheminių reakcijų vyksta kaip gerai tvarkomame fabrike – nustatyta tvarka ir tiksliai pagal grafiką.

Daug laiko ląstelėje skiriama baltymų gamybai. Kaip jie daromi? Matai, kad pirmiausia ląstelė prisigamina apie 20 rūšių būtiniausių „detalių“, vadinamų aminorūgštimis. Tada jas nugabena prie ribosomų (5). Šios yra tarsi kokie surinkimo automatai. Ribosoma daro baltymą jungdama aminorūgštis tam tikra, kiekvienam baltymui sava tvarka. Moderniame fabrike gamybos operacijas kartais valdo galinga kompiuterinė programa. Panašiai ir ląstelėje daugelį jos funkcijų reguliuoja „programa“, užkoduota DNR spiralėje (6). Kiekviena ribosoma iš DNR gauna smulkių instrukcijų nuorašą, nurodantį, kurį baltymą gaminti ir kaip gaminti (7).

Kai baltymo molekulė paruošta, įvyksta kitas nuostabus procesas – ji susilanksto į unikalią erdvinę struktūrą (8). Dėl savo struktūros baltymas tampa tinkamas tam tikrai funkcijai atlikti. * Įsivaizduok konvejerį, ant kurio iš detalių surenkami mašinų varikliai. Kad variklis  veiktų, kiekviena detalė turi būti pagaminta preciziškai. Taip ir baltymas – jei nebūtų preciziškai surinktas ir sulankstytas, negalėtų gerai atlikti savo funkcijos, gal net pakenktų ląstelei.

O kaip baltymas randa kelią iš ten, kur buvo pagamintas, į savo „darbovietę“? Kiekvienas baltymas turi tam tikrą „adreso kortelę“, pagal kurią pristatomas ten, kur reikia. Per minutę ląstelėje pagaminama ir į vietą pristatoma tūkstančiai baltymų molekulių ir nė viena nepasimeta.

Kodėl šie faktai svarbūs? Sudėtingos molekulės, esančios paprasčiausiose ląstelėse, negali gamintis pačios. Už ląstelės ribų jos suyra. O ir ląstelės viduje jos negali gamintis be kitų sudėtingų molekulių pagalbos. Pavyzdžiui, specialiai energiją teikiančiai molekulei, vadinamai adenozintrifosfatu (ATP), pagaminti reikia fermentų, o pačių fermentų gamybai reikalinga ATP energija. Panašiai DNR (apie ją kalbama 3-iame skyriuje) yra būtina fermentams pagaminti, o fermentai  reikalingi darant naujas DNR molekules. Kitus baltymus pagaminti irgi gali tik ląstelė, bet ir ji pati negali būti padaryta be baltymų. *

Mikrobiologas Radu Popa Biblijos pasakojimu apie sukūrimą netiki. Vis dėlto 2004 metais jis iškėlė klausimą: „Kaip gamta galėjo sukurti gyvybę, jeigu mes nesugebėjome to padaryti eksperimentais, kai visos sąlygos buvo kontroliuojamos?“¹³ Jis taip pat pasakė: „Mechanizmai, būtini gyvai ląstelei funkcionuoti, šitokie sudėtingi, jog vienalaikis atsitiktinis jų atsiradimas atrodo neįmanomas.“¹⁴

Ką manai tu? Evoliucijos teorija mėgina paaiškinti, kaip gyvybė Žemėje galėjo atsirasti be Dievo veikimo. Tačiau kuo daugiau faktų mokslininkai atskleidžia apie gyvybę, tuo mažiau tikėtina atrodo, kad ji galėjo įsižiebti atsitiktinai. Mėgindami šitą keblumą apeiti, kai kurie evoliucionistai siūlo evoliucijos teoriją nuo gyvybės kilmės klausimo atskirti. Ar tau tai atrodo protinga?

Evoliucijos teorija juk remiasi samprata, kad gyvybė užgimė po ilgos laimingai susiklosčiusių įvykių sekos. Toliau, pasak šios teorijos, daugybė kitų nevaldomų procesų palaipsniui sukūrė stulbinančią sudėtingų organizmų įvairovę. Tačiau jeigu teorijai trūksta tvirto pagrindo, kas bus su kitomis tokia silpna prielaida besiremiančiomis teorijomis? Be pamato pastatytas dangoraižis ilgai neišsilaikys. Taip ir evoliucijos teorijai, negalinčiai paaiškinti gyvybės kilmės, gresia žlugimas.

Taigi, trumpai apžvelgęs „paprastos“ ląstelės sandarą ir veikimą, ką pamatei – daugybės atsitiktinumų rezultatą ar genialaus proto kūrybą? Jei dar nesi tikras, kviečiame geriau susipažinti su „programa“, valdančia visas ląsteles.