JEI ir tavo vaikas paauglys, ko gero, supranti šiuos tėvus. Praeityje bendravimas su vaiku gal nekėlė jokių problemų, o dabar atrodo, kad vieni trukdžiai. „Vaikystėje sūnus nuolat apipildavo mane klausimais, — sako mama Andžela iš Italijos. — Bet dabar aš turiu jį tiesiog už liežuvio traukti. Jei nekalbinčiau, ištisos dienos praeitų be jokio normalaus pokalbio.“

Galimas dalykas, ir tu kaip Andžela pajutai, jog kadaise lyg užsuktas kalbėjęs tavo vaikas virto paniurusiu paaugliu. Kad ir kaip stengiesi su juo pabendrauti, tesulauki trumpo ir atžaraus atsakymo. „Kaip praėjo diena?“ — paklausi savo sūnaus. „Gerai“, — atšauna. „Kas įvyko šiandien mokykloje?“ — pasiteirauji dukters. „Nieko“, — abejingai burbteli gūžteldama pečiais. O bandymas prakalbinti tiesiu klausimu „Kodėl su manimi nekalbi?“ gali pasibaigti iš viso tyla.

Žinoma, ne visi paaugliai atsitveria tylos siena — kiti kalba, tiktai ne tai, ką jų tėvai nori girdėti. „Kai paprašydavau ką padaryti, dukra paprastai atsikirsdavo „Palik mane ramybėje!“ — prisimena Edna iš Nigerijos. Apie savo šešiolikmetį sūnų panašiai sako Ramonas iš Meksikos. „Ginčijamės vos ne kiekvieną dieną, — pasakoja jis. — Kada bepaprašysi jo ką nors atlikti, būtinai ras begalę priežasčių, kodėl negali.“

Mėginimas prakalbinti užsidariusį paauglį tėvams gali būti kantrybės išbandymas. Biblijoje rašoma, kad „be pasitarimo niekais nueina užmojai“ (Patarlių 15:22). „Kai nežinau, ką sūnus galvoja, man taip pikta, kad norisi tiesiog rėkti“, — prisipažįsta Ana, vieniša motina iš Rusijos. Kodėl, kai bendravimas pasidaro kaip niekad reikalingas, tiek vaikai, tiek tėvai, atrodo, nebežino, kaip tai daroma?

Bendrauti nereiškia tik kalbėti. Jėzus pasakė, kad „burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Luko 6:45). Nuoširdžiai bendraudami mes sužinome apie kitus, taip pat atskleidžiame  kai ką apie save, o tai paaugliams yra sunkiausia. Net pats šnekiausias vaikas bręsdamas gali netikėtai tapti drovus. Specialistai teigia, jog dažnas paauglys jaučiasi taip, tarsi būtų scenoje priešais žiūrovus su tiesiai į jį nukreiptu prožektoriumi. Užuot stovėję toje akinančioje šviesoje, savimi nepasitikintys paaugliai, taip sakant, nuleidžia uždangą ir užsisklendžia savo pasaulyje, į kurį tėvų įsileisti nenori.

Kita užtvara bendravimui gali būti ta, kad paauglys pradeda siekti nepriklausomybės. Ir tai neišvengiama — tavo vaikas auga, o tai reiškia, jog darosi savarankiškas. Bet nereikia manyti, kad jis jau pasiruošęs palikti namus. Daugeliu atžvilgių esi jam reikalingas labiau nei kada nors. Tačiau pasiruošimas savarankiškam gyvenimui prasideda gerokai anksčiau negu žmogus iš tikrųjų subręsta. O kol tai vyksta, daugelis jaunuolių linkę viską apmąstyti patys ir tik paskui atskleisti savo mintis kitiems.

Aišku, jaunuoliai nėra tokie uždari su savo bendraamžiais. Tą pastebi Džesika, mama iš Meksikos: „Kai dukra buvo maža, su savo rūpesčiais visada ateidavo pas mane. Dabar ji eina pas drauges.“ Jei ir tavo vaikas taip elgiasi, nedaryk išvados, kad jis „atleido“ tave iš tėčio ar mamos pareigų. Kaip tik yra priešingai — apklausos rodo, jog nors paaugliai to pripažinti ir nenori, tėvų patarimus vertina daug labiau nei draugų. Ką gi daryti, kad pavyktų laisvai bendrauti?

Įsivaizduok, kad važiuoji ilgu, tiesiu keliu. Dešimtis kilometrų tau nereikia daug manevruoti. Bet netikėtai kelyje staigus posūkis. Kad nenulėktum nuo kelio, neturi kitos išeities, kaip sukti vairą ten, kur reikia. Kažkas panašaus būna, kai vaikas virsta paaugliu. Daugelį metų tau užteko gal tik kai ką pakoreguoti, kad gražiai bendrautumėte. Tačiau dabar tavo vaiko gyvenime staigus posūkis, todėl tu privalai „vairuoti“ atitinkamai, tai yra bendrauti kiek kitaip. Atsakyk sau į tokius klausimus.

Kai mano sūnus ar dukra nori pasikalbėti, ar aš neatsisakau? Biblijoje rašoma: „Laiku pasakytas tinkamas žodis yra kaip aukso obuolys sidabro įdėkle“ (Patarlių 25:11, Brb). Kaip aišku iš šios citatos, svarbiausia — kalbėtis tada, kada reikia. Štai pavyzdys. Ūkininkas pjūties negali nei paskubinti, nei atidėti. Jis privalo imti derlių tada, kai tam ateina laikas. Tavo paauglys sūnus arba dukra galbūt kažkuriuo metu labiau linkęs atsiverti. Nepraleisk šios progos. „Dukra ne vieną kartą ateidavo į mano miegamąjį vėlai vakare, kartais ilgam, — prisimena vieniša mama Fransis iš Australijos. — Aš nesu „pelėda“, taigi nebūdavo lengva, bet tada mes pasikalbėdavom apie viską.“

Ar įžvelgiu, kas slypi už žodžių? Jobo 12:11 rašoma: „Ar ne ausis svarsto žodžius, kaip gomurys ragauja maistą?“ Dabar labiau nei kada nors anksčiau tau būtina svarstyti tai, ką sako sūnus arba dukra. Paaugliai dažnai kalba kategoriškai, pavyzdžiui, gali sakyti: „Tu visada elgiesi su manim kaip su vaiku!“ arba „Tu niekada manęs nesiklausai!“ Užuot kariavus dėl žodžių „visada“ ir „niekada“, suprask, kad tavo vaikas sako nebūtinai tą, ką galvoja. Štai „tu visada elgiesi su manim kaip su vaiku“ gali reikšti „tu manimi nepasitiki“, o „tu niekada manęs nesiklausai“ — „noriu tau pasakyti, kaip iš tikrųjų  jaučiuosi“. Pasistenk išgirsti ne tik žodžius, o kas iš tiesų norėta jais pasakyti.

Gal nepavyksta bendrauti todėl, kad aš pats nejučia kliudau tam, versdamas savo paauglį sūnų ar dukterį kalbėtis? Biblijoje sakoma: „Teisumo vaisius sėjamas ramybėje tiems, kurie neša ramybę“ (Jokūbo 3:18). Savo žodžiais ir visu kuo sukurk ramią atmosferą, kad tavo vaikui norėtųsi išsipasakoti. Atmink — tu esi vaiko advokatas. Todėl kai aptarinėjate kokį reikalą, pasistenk nekalbėti taip, lyg būtum prokuroras, ieškantis kaip sukirsti liudininką teisme. „Išmintingas tėvas ar mama nedavinėja tokių pastabų: „Kada pagaliau užaugsi!?“ arba „Kiek kartų reikia tau kartoti?!“, — sako tėtis iš Korėjos. — Po to, kai pats ne sykį padariau tokią klaidą, supratau, kad mano berniukai supykdavo ne tik dėl to, kaip su jais kalbėdavau, bet ir dėl to, ką pasakydavau.“

Rasti bendrą kalbą su paaugliais nėra neįmanoma, tik būk lankstus bendraudamas su jais, prisitaikyk prie aplinkybių. Pasikalbėk su tėvais, kuriems tai sekasi (Patarlių 11:14). Kai bendrauji su sūnumi arba dukra, būk „greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti“ (Jokūbo 1:19). Ir niekada nenuleisk rankų — auklėk savo paauglį ‘drausmindamas ir mokydamas Viešpaties vardu’ (Efeziečiams 6:4).