Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

 NUMERIO TEMA

Kaip savanaudiškame pasaulyje mokyti vaiką atsakingumo

Kaip savanaudiškame pasaulyje mokyti vaiką atsakingumo

KASDIEN turime nemažai progų padaryti ką nors gero kitiems. Tačiau daugelis, regis, galvoja tiktai apie save. Šito įrodymų toli ieškoti nereikia: žmonės begėdiškai sukčiauja, agresyviai vairuoja, įžūliai kalba, netramdo pykčio.

Savanaudiška mąstysena kartais pasireiškia ir šeimose. Pavyzdžiui, kai kurie sutuoktiniai išsiskiria vien dėl to, kad vienas iš jų mano esąs „vertas kažko geresnio“. Egoizmo sėklą gali nesąmoningai pasėti netgi tėvai. Kaip? Patenkindami kiekvieną vaiko užgaidą ir visiškai jo nedrausmindami.

Tačiau yra nemažai ir tokių tėvų, kurie moko vaikus pirmiau pagalvoti apie kitus ir džiaugiasi tokio auklėjimo rezultatais. Supratingi vaikai lengviau susiranda draugų ir su jais ilgam išsaugo artimus ryšius. Be to, dažniau būna laimingesni. Kodėl? Biblijoje rašoma, jog „didesnė laimė duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35).

Jei turite vaikų, kaip galite jiems padėti suprasti, jog verta rodyti gerumą kitiems ir neužsikrėsti pasaulyje vyraujančia egocentrizmo dvasia? Apsvarstykime tris priežastis, dėl kurių vaiko širdyje gali įsišaknyti savanaudiškumo daigai, ir pažiūrėkime, kaip to išvengti.

 1. Perdėtas gyrimas

Problema. Sociologai pastebėjo nerimą keliančią tendenciją. Į darbo rinką įsilieja vis daugiau jaunuolių, pernelyg gerai manančių apie save. Jie tikisi sėkmės net tuomet, kai beveik arba visiškai neįdeda pastangų. Kai kurie mano, jog greit bus paaukštinti pareigose, net jei dar neįgijo pakankamai darbo įgūdžių. Kiti įsitikinę savo išskirtinumu ir tikisi sulauksią ypatingo dėmesio. Suvokę, kad aplinkiniai jų „nepastebi“, puola į depresiją.

Kas už to slypi? Viena iš priežasčių, kodėl jaunuolis yra per geros nuomonės apie save, — netikęs auklėjimas. Pavyzdžiui, kai kurie tėvai susižavėjo pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjusiu žmogaus savigarbą sureikšminančiu judėjimu. Idėjos atrodė patikimos: šiek tiek pagirti vaikus — gerai, girti nuolat — dar geriau. Kita vertus, buvo teigiama, jog bet koks nepritarimas neskatina vaiko stengtis. O pasaulyje, pasigavusiame savigarbos ugdymo idėją, toks auklėjimas — niekuo nepateisinamas. Vaikai niekada neturi būti verčiami galvoti apie save blogai — bent jau taip tėvams buvo aiškinama.

Daugybė tėvų ir motinų apipylė savo vaikus pagyrimų lavina, net kai šie nepadarydavo nieko ypač girtino. Kiekvieną pasiekimą, net ir menkiausią, sureikšmindavo, o į kiekvieną klaidą, kad ir kokia ji būtų didelė, žiūrėjo pro pirštus. Tėvai buvo įsitikinę, kad, norint išugdyti vaiko savigarbą, to, kas bloga, reikia nepaisyti, o už visa kita — girti. Puoselėti vaiko gerą nuomonę apie save jiems pasidarė daug svarbiau, nei mokyti atsakingumo, kuris leistų jam iš tikrųjų džiaugtis savo darbo vaisiais.

Ką sako Biblija? Biblija pripažįsta, jog pelnytai pagirti tinkama (Mato 25:19-21). Bet girdami vaikus tik tam, kad šie jaustųsi gerai, galime iškreipti jų požiūrį į save. Ne veltui Biblijoje rašoma: „Jei kas nors, būdamas niekas, mano esąs kažin kas, jis apgaudinėja save“ (Galatams 6:3). Be to, tėvams patariama: „Nedvejok bausti vaiko, nes nuo plakimo rykšte jis nemirs“ * (Patarlių 23:13).

Ką daryti? Užsibrėžkite tikslą vaiką taisyti, kai reikia, ir girti, kai jis to nusipelno. Nesišvaistykite pagyrimais vien tam, kad vaikas gerai galvotų apie save, nes tai veikiausiai neišeis į gera. „Tikroji savigarba atsiranda tada, kai lavini gabumus ir išmoksti ko nors naujo, — rašoma knygoje Generation Me, — o ne tada, kai tau sakoma, jog esi nuostabus dėl to, kad esi.“

„Nemanykite apie save geriau negu reikia manyti [...] kaip sveikai mąstantys žmonės“ (Romiečiams 12:3).

 2. Per didelė globa

Problema. Daugelis jaunuolių, ateinančių į darbo rinką, atrodo visai nepasirengę įveikti sunkumų. Vienus palaužia net ir menkiausia kritika. Kiti labai išrankūs ir imasi tik tokio darbo, kuris atitinka jų didžiausius lūkesčius. Knygoje Escaping the Endless Adolescence dr. Džozefas Alenas (Joseph Allen) pasakoja apie vieną vyrą, kuris, atėjęs tartis dėl darbo, pareiškė: „Jaučiu, kad kartais kai kurios užduotys šiame darbe gali būti nuobodokos, o aš norėčiau įdomaus darbo.“ Dr. Alenas rašo: „Jis, regis, nesupranta, kad nuobodžių užduočių būna kiekviename darbe. Kaip jis galėjo sulaukti dvidešimt trejų ir šito nežinoti?!“

Kas už to slypi? Pastaraisiais dešimtmečiais nemažai tėvų jaučia spaudimą saugoti vaikus nuo bet kokių nemalonumų. Tarkim, dukra blogai parašė kontrolinį darbą. Įsikišate ir reikalaujate, kad mokytojas pakeltų pažymį. Sūnus pažeidė eismo taisykles ir gavo piniginę nuobaudą. Sumokate už jį. Nusivylė meile. Visą kaltę suverčiate kitam, tik ne savo vaikui.

Nors tėvų troškimas apsaugoti vaikus natūralus, per didelė globa gali juos sugadinti, nes tuomet leidžiama suprasti, jog nereikia prisiimti atsakomybės už savo poelgius. „Užuot mokęsi iškęsti skausmą, nusivylimą ir net iš to gavę pamoką ateičiai, — rašoma knygoje Positive Discipline for Teenagers, — [tokie] vaikai užauga baisūs egoistai, įsitikinę, kad tėvai ir visas pasaulis jiems kažką skolingi.“

Ką sako Biblija? Gyvenimas iš tiesų ne rožėmis klotas. Biblijoje sakoma: „Nesėkmės metas ištinka [...] visus“ (Mokytojo 9:11). Ne išimtis ir geri žmonės. Štai krikščionių apaštalui Pauliui per visus tarnybos metus teko atlaikyti įvairiausių išbandymų. Bet sunkumai jį tik užgrūdino! Paulius rašė: „Įvairiomis aplinkybėmis išmokau būti patenkintas. [...] esu perpratęs slėpinį, ką reiškia gyventi sočiam ir kęsti alkį, turėti su pertekliumi ir stokoti“ (Filipiečiams 4:11, 12).

Ką daryti? Atsižvelgdami į vaiko brandumą, stenkitės taikyti Biblijos principą: „Kiekvienas neš savo paties naštą“ (Galatams 6:5). Jeigu sūnus gavo baudą už eismo taisyklių pažeidimą, būtų geriausia, kad ją sumokėtų iš savo atlyginimo ar kišenpinigių. Jei dukra blogai parašė kontrolinį darbą, tegul tai jai bus pamoka, kad kitą kartą stropiau pasiruoštų. Jei sūnus pergyvena dėl iširusios draugystės su mergina, jį paguoskite, bet radę progą pasakykite, jog tai, kas įvyko, galėtų būti paskata paanalizuoti, ar nereikėtų kažkiek pasikeisti ir jam. Kai vaikas pats sprendžia savo problemas, jis grūdinasi ir ugdosi ištvermę bei pasitikėjimą savimi — savybes, kurių neįgytų, jeigu nuolat būtų pernelyg globojamas.

„Teištiria kiekvienas savo darbą — tada turės kuo didžiuotis“ (Galatams 6:4).

 3. Per didelis aprūpinimas

Problema. Vienos apklausos duomenimis, 81 procentas jaunų žmonių mano, jog svarbiausias jų kartos tikslas „tapti turtingam“. Jiems tai žymiai svarbiau, nei padėti kitiems. Bet turtų siekis pasitenkinimo neatneša. Iš tyrimų akivaizdu, jog trokštantys materialinių gėrybių jaučiasi kur kas nelaimingesni ir labiau linkę į depresiją. Be to, dažniau sutrinka fizinė ir psichinė sveikata.

Kas už to slypi? Kartais vaikas auga materialistų šeimoje. „Tėvai nori, kad vaikas būtų laimingas, o šis — turėti kuo daugiau daiktų, — teigiama knygoje The Narcissism Epidemic. — Tėvai juos perka. Vaikas tuo džiaugiasi, bet neilgai. Laikui bėgant apetitas auga.“

Aišku, tuo vartotojų „alkiu“ reklamos industrija visaip stengiasi pasinaudoti, piršdama mintis: „tu vertas geriausio“, „nes tu to vertas“. Tuo patikėję daugybė jaunų žmonių įklimpsta į skolas ir nebepajėgia išsimokėti už daiktus, kurių jie „verti“.

Ką sako Biblija? Biblija neneigia, kad pinigai reikalingi (Mokytojo 7:12, Brb). Tačiau perspėja, jog „meilė pinigams yra visokiausių blogybių šaknis“, ir priduria, kad žmonės, „jai pasidavę, [...] patys save varsto daugybe skausmų“ (1 Timotiejui 6:10). Todėl esame skatinami pasitenkinti tuo, kas būtina, o ne siekti materialinių turtų (1 Timotiejui 6:7, 8).

„Tie, kas trokšta būti turtingi, pakliūva į pagundą, į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų geismų“ (1 Timotiejui 6:9).

Ką daryti? Tėvai, pagalvokite, koks jūsų požiūris į pinigus ir į tai, ką už juos galima nusipirkti. Turėkite aiškius prioritetus ir to paties mokykite savo vaikus. Anksčiau cituotoje knygoje The Narcissism Epidemic patariama: „Tėvai su vaikais turėtų apsvarstyti tokius klausimus: kada apsipirkinėti per išpardavimą verta ir kada ne? kokia palūkanų norma? ar yra pasitaikę ką nors nusipirkti dėl to, kad kažkas įkalbėjo?“

Nesistenkite daiktais užglaistyti šeimoje kylančių nesutarimų; apie juos būtina kalbėtis. „Materialines vertybes laikyti panacėja nuo visų problemų — seniai žinoma niekam tikusi išeitis, — rašoma knygoje The Price of Privilege. — Kad jas išspręstumėte, reikia ne batų ar rankinių, o dėmesingumo, įžvalgos ir atjautos.“

^ pstr. 11 Piktnaudžiauti fizinėmis bausmėmis ar žeminti vaiką Biblija neskatina (Efeziečiams 4:29, 31; 6:4). Drausminimo tikslas auklėti, o ne išlieti pyktį.