BIBLIJOJE užrašyta nuostabi Dievo žinia žmonijai. Todėl Jėzui Kristui svarbiausia buvo skelbti „gerąją naujieną apie Dievo karalystę“ (Luko 4:43). Biblija atskleidžia, jog ši Karalystė yra Dievo valdžia, kuri pašalins engėjiškas žmonių valdžias, įtvirtins taiką ir panaikins visas kančių priežastis (Danieliaus 2:44; Mato 6:9, 10). Išties puiki žinia!

Suprantama, tokią naujieną reikia skelbti kuo plačiau. Tačiau, kai Jėzus buvo nužudytas, liko tik saujelė jo sekėjų. Ar jam mirus gerosios naujienos skelbimas turėjo nutrūkti? Biblijoje buvo išpranašauta priešingai: 1) geroji naujiena turėjo išplisti po visą pasaulį; 2) turėjo kilti nuožmus priešiškumas; 3) turėjo atsirasti tariamųjų krikščionių, kurie suklaidins daugelį. Aptarkime šias pranašystes.

Pranašystės:

„Visose tautose pirma turi būti paskelbta geroji naujiena“ (Morkaus 13:10). „Būsite mano liudytojai ir Jeruzalėje, ir visoje Judėjoje, ir Samarijoje, ir iki žemės pakraščių“ (Apaštalų darbų 1:8).

Išsipildymas. Netrukus po to, kai 33 m. e. m. Jėzus buvo nužudytas, jo sekėjai mokymu apie Dievo Karalystę užtvindė visą Jeruzalę. Jie pasklido po Judėją bei kaimyninę Samariją, o po penkiolikos metų krikščionys misionieriai jau buvo apėję ir kitas Romos imperijos žemes. Todėl galima sakyti, kad apie 61 m. e. m. geroji naujiena jau buvo pasiekusi daugumą tolimiausių žemės kampelių.

 Ką atskleidžia istorija

• Apie spartų ankstyvosios krikščionybės plitimą liudija ir nebibliniai antrojo amžiaus rašytiniai šaltiniai. Iš romėnų istoriko Svetonijaus raštų galima daryti išvadą, kad 49 m. e. m. Romoje jau būta krikščionių. Bitinijos (dabartinė Turkija) valdytojo Plinijaus Jaunesniojo laiške, apie 112 m. e. m. rašytame imperatoriui Trajanui, apie krikščionybę sakoma, kad ji kaip koks „užkratas plinta ne tik po laisvuosius miestus, bet ir po kaimus bei pavienius ūkius“. Turėdamas omenyje šiuos įrodymus, vienas istorikas daro išvadą: „Nepraėjus nė šimtmečiui nuo apaštalų laikų, visuose didžiuosiuose imperijos miestuose jau buvo krikščionių bendruomenių.“
• Knygoje The Early Church profesorius Henris Čadvikas (Henry Chadwick) teigia: „Šios Bažnyčios plitimas primena neįtikėtinų atsitiktinumų grandinę. Niekas nebūtų galėjęs patikėti tokia jos sėkme.“

Pranašystė:

„Jus įdavinės teismams, būsite mušami sinagogose ir statomi prieš valdytojus ir karalius dėl manęs, kad jiems liudytumėte“ (Morkaus 13:9).

Išsipildymas. Krikščionys buvo persekiojami tiek žydų, tiek romėnų. Juos suiminėjo, sodino į kalėjimus, mušė, baudė mirties bausme.

Ką atskleidžia istorija

• Pirmojo amžiaus žydų istorikas Juozapas Flavijus aprašo, kaip žydų religiniai vadovai nužudė Jėzaus brolį Jokūbą. Biblijoje pasakojama, jog gerbiamas žydų aukščiausiojo teismo narys Gamalielis su teisiamais Jėzaus mokiniais ragino elgtis nuosaikiai (Apaštalų darbų 5:34-39). Gamalielio istoriškumą ir tai, kad jis garsėjo tolerancija, patvirtina ir mokslininkų darbai.
• Kaip teigia istorikai, nuo 64 m. e. m. Romos valdovai, pradedant imperatoriumi Neronu, tai aršiau, tai ne taip aršiai persekiojo krikščionis. Štai savo laiškuose imperatorius Trajanas su Plinijum Jaunesniuoju diskutuoja, kokias bausmes skirti krikščionims, neatsisakantiems savo tikėjimo.
• „Nors buvo galima tikėtis visai ko kito, persekiojami krikščionys nepabūgo“, — teigia anksčiau cituotas profesorius Čadvikas. Bėgdami nuo persekiotojų, jie skelbė žinią vis plačiau (Apaštalų darbų 8:1). Jėzaus sekėjai atkakliai laikėsi savo tikėjimo net tada, kai jų išsižadėdavo šeima ir draugai. Tai ypač stebina žinant, kad jie buvo „nemokyti, paprasti“ žmonės, neturintys jokio politinio užnugario (Apaštalų darbų 4:13). Istorikai prieina prie vieningos nuomonės, kad „Evangelija lengviausiai plito [. . .] tarp smulkiųjų prekybininkų ir amatininkų“.

Gilindamiesi į ankstyvosios krikščionybės istoriją, mokslininkai neatsistebi, kaip, nepaisant žiauraus priešiškumo, tokia negausi grupelė žmonių galėjo taip greit paskleisti krikščionybės mokymus. Bet šitokius neįtikėtinus įvykius Jėzus ir buvo nusakęs iš anksto. Be to, Šventajame Rašte išpranašauta, kad skelbimo veiklai turės būti trukdoma.

Pranašystės:

„Pas jus įsibraus grobuonių vilkų ir jie negailės kaimenės. Ir iš jūsų pačių iškils vyrų, kurie kalbės iškreiptus dalykus, norėdami patraukti mokinius paskui save“ (Apaštalų darbų 20:29, 30). „Tarp jūsų bus netikrų mokytojų. Jie slapčia įves pražūtingų atskalūnysčių [. . .] ir dėl jų bus niekinamas tiesos kelias“ (2 Petro 2:1, 2).

Išsipildymas. Krikščionių bendruomenę užteršė negailestingi, nesąžiningi asmenys, trokštantys turtų ir garbės.

Ką atskleidžia istorija

• Tikroji krikščionybė pamažu pradėjo išsigimti ypač po Jėzaus pirmųjų sekėjų mirties. Bendruomenėje radosi įtakingų vyrų, kurie krikščioniškus mokymus suplakė su graikų filosofija. Netrukus susiformavo dvasininkų luomas, ilgainiui galia ir turtais prilygęs politiniams vadovams. Anot istorikų, tuo metu, kai „krikščionybė“ buvo įteisinta kaip Romos imperijos valstybinė religija, ji nė iš tolo nepriminė Jėzaus mokinių tikėjimo pirmajame amžiuje.
• Metams bėgant ši iškrypusi „krikščionybė“ pasidarė nepaprastai godi ir istorijoje paliko kruviną pėdsaką. Užuot sekę Jėzaus pėdomis, dvasininkai persekiojo tiek Jėzaus pavyzdžiu skelbusius Evangeliją, tiek siekusius išleisti Bibliją vienos ar kitos tautos kalba.

Ilgus amžius, kai tariamoji krikščionybė savo rankose turėjo didžiulę valdžią, atrodė, jog gerosios naujienos skelbimas užgeso. Tačiau Jėzus nurodė, kad paskutinėmis dienomis ši veikla vėl atgis. Tą laikotarpį jis vaizdingai prilygino pjūčiai, kuomet piktžolės — tariamieji krikščionys — atskiriamos nuo kviečių — tikrųjų krikščionių (Mato 13:24-30, 36-43). Tuomet pranašystė, kad bus skelbiama geroji naujiena, išsipildys didžiausiu mastu (Mato 24:14). Šitą įspūdingą pranašystę aptarsime kitame šios serijos straipsnyje.