● Mažiausiai 95 procentus medūzos kūno sudaro vanduo. Šių gyvių būna nuo trijų centimetrų iki dviejų metrų skersmens. Daugelio rūšių medūzos juda raumenims ritmiškai sutraukiant ir atpalaiduojant varpo pavidalo kūną, nelyginant tai išskleistum, tai vėl suglaustum skėtį.

Susimąstykite. Mokslininkai, tyrinėjantys hidrodinamiką, pastebėjo, jog esama medūzų, kurios, nors ir nėra geros plaukikės, į priekį stumiasi įdomiu būdu. Kiekvieną jų kūno susitraukimą palydi išstumto vandens sūkurys, tarsi žiedo forma išpūsti dūmai. Tuo momentu medūza atsispiria ir pajuda į priekį. Panašiu principu, tik varomas pastovios jėgos, skrenda reaktyvinis lėktuvas. O medūza iriasi atskirais postūmiais. „Regis, viskas paprasta, — rašoma žurnale New Scientist. — Tačiau matematiškai išreikšti, kaip susidaro sūkurys, pasirodo, labai sudėtinga.“

Norėdami sukurti tobulesnius povandeninius aparatus, mokslininkai tyrinėja, kaip medūzos juda. Jau yra sukonstruotas 1,2 metro ilgio povandeninis aparatas, kuris vandens srautą išstumia panašiai kaip medūza. Aparatas sunaudoja 30 procentų mažiau energijos nei varomas vandensraigčiu. Šį atradimą būtų galima pritaikyti ir tyrinėjant žmogaus širdies darbą. Kadangi širdžiai pulsuojant jos viduje susidaro kraujo verpetai, pastebėjus neįprastą sūkuriavimą, būtų galima anksti diagnozuoti to organo veiklos sutrikimus.

Ką manote? Ar medūzos gebėjimas irtis yra evoliucijos padarinys? O gal šis gyvis taip sukurtas?

[Iliustracija 13 puslapyje]

Išstumdama savo viduje susidariusį vandens sūkurį medūza iriasi pirmyn

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 13 puslapyje]

Nuotrauka: © JUNIORS BILDARCHIV/age fotostock; schema: Courtesy of Sean Colin