Kai vaiką kamuoja sielvartas

Pranešti suaugusiam apie artimo žmogaus mirtį išties nelengva. Bet įsivaizduokite, kad apie tai turite pasakyti vaikui.

ŠEIMOS nario ar draugo netektis daugelį vaikų gali sugluminti — net išgąsdinti. Tuo metu guosti vaiką labai sunku, o ypač gedintiems tėvams. Kad ir kaip būtų, emocinės paramos reikia ir jiems patiems.

Kartais tėvai bando sušvelninti smūgį, sakydami vaikui, jog mirusysis ilgam išvyko. Tačiau tai — klaidinimas ir apgaulė. Kaip tuomet su vaiku kalbėtis apie mirtį?

Šitą išgyveno Renatas ir Izabelė, kai mirė jų trejų su puse metų dukrelė Nikolė. Jiems teko guosti sūnų Felipę, kuriam tuomet buvo penkeri.

Atsibuskite!: „Kaip Felipei paaiškinote apie Nikolės mirtį?“

Izabelė: „Stengėmės būti sąžiningi ir atviri. Skatinome jį klausti ir visada bandydavome atsakyti atsižvelgdami į jo amžių. Nikolė mirė nuo bakterinės infekcijos. Taigi sūnui paaiškinome, kad į jos organizmą pateko mažas vabalėlis ir gydytojams nepavyko jo sunaikinti.“

Atsibuskite!: „Ar Felipei pasakojote, kas Biblijoje rašoma apie mirtį?“

Renatas: „Esame Jehovos liudytojai, todėl neabejojome, kad Biblijos mokymai apie mirtį jį paguos. Juk šioje knygoje viskas parašyta labai aiškiai, — ji moko, kad žmogui mirus jo sąmonė užgęsta (Mokytojo 9:5). Supratome, jeigu apie tai su Felipe šnekėsime, galbūt pavyks išsklaidyti jo baimes, pavyzdžiui, likti vienam tamsoje.“

Izabelė: „Biblija moko, jog mirusieji bus prikelti gyventi žemės rojuje. Mes tuo tikime, todėl manėme, kad tokie įsitikinimai padės ir Felipei. Kalbėjomės su juo apie tai, ko moko Biblija, — pasakojome, kaip Jėzus prikėlė dvylikametę Jayro dukrą.  Paskui paaiškinome, kad Nikolė irgi bus prikelta. Juk būtent šito Biblija ir moko“ (Morkaus 5:22-24, 35-42; Jono 5:28, 29).

Atsibuskite!: „Ar Felipė pajėgė tai suprasti?“

Renatas: „Manome, pajėgė. Vaikams lengviausia susitaikyti su mirtimi, jeigu paaiškinama tiksliai, paprastai ir nuoširdžiai. Nereikia nieko slėpti. Juk mirtis yra gyvenimo realija, ir nuo jos niekur nepabėgsi. Tėvams būtina mokyti vaikus, kaip su tuo susitaikyti. Tai vėliau aiškinome ir savo jaunėliui Vinicijui.“ *

Atsibuskite!: „Ar vedėtės Felipę į laidotuves?“

Renatas: „Viską apsvarstę, nusprendėme palikti jį namie. Jo amžiaus vaikai įspūdžiams labai imlūs. Aišku, kartais tėvai galbūt vaiką pasiims į laidotuves, bet reikia atsižvelgti į tai, kad kiekvienas į tokius dalykus reaguoja skirtingai. O jei vaikas laidotuvėse dalyvaus, būtų gerai jam iš anksto išsamiai paaiškinti, kas ten vyks.“

Atsibuskite!: „Be abejo, Nikolės mirtis jus labai prislėgė. Ar stengėtės, kad sūnus nematytų jūsų ašarų?“

Izabelė: Savo jausmų nuo Felipės niekada neslėpėme. Jeigu mirus artimam draugui apsiašarojo pats Jėzus, kodėl negalėtume verkti mes? (Jono 11:35, 36) Ir kodėl Felipė neturėtų to matyti? Regėdamas mūsų sielvartą sūnus galėjo suprasti, jog verkti nieko bloga. Tai tiktai būdas išreikšti jausmus. Norėjome, kad jis žinotų, jog jausmų savyje užgniaužti nereikia.“

Renatas: „Kai šeimą ištinka tragedija, vaikai jaučiasi nesaugūs. Todėl jeigu mes, tėvai, atvirai ir nuoširdžiai rodome jausmus, vaikai elgsis taip pat. Atidžiai išklausę,  kas jiems kelia nerimą, galime paguosti ir išsklaidyti jų baimes.“

Atsibuskite!: „Ar sulaukėte pagalbos iš kitų?“

Renatas: „Taip, labai padėjo mūsų bendruomenės nariai. Iš to, kiek žmonių mus aplankė, skambino telefonu ir siuntė atvirlaiškius, Felipė galėjo aiškiai pajausti, kaip jie mus myli ir mumis rūpinasi.“

Izabelė: „Labai padėjo ir mūsų šeimos nariai. Po Nikolės mirties mano tėtis nusprendė kas rytą pusryčiauti su mumis. Taip jis parodė savo meilę. Tai, kad senelis yra šalia, Felipei buvo tikra paguoda.“

Renatas: „Dvasinis pastiprinimas, kurį gaudavome per krikščionių sueigas, buvo neįkainojamas. Stengėmės jų nepraleisti, net jei kartais sunkiai suvaldydavome ašaras. Matote, sueigose daug kas primindavo Nikolę. Bet supratome, kad turime būti stiprūs, ypač dėl Felipės.“

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracijos 14 puslapyje]

Netekusius artimųjų gali paguosti šios Jehovos liudytojų išleistos knygos.

SUAUGUSIEMS:

Ko iš tikrųjų moko Biblija?

6 skyrius: Kur yra mirusieji?

7 skyrius: Viltis vėl išvysti mirusius artimuosius — tikra!

MAŽYLIAMS:

Mano biblinių pasakojimų knyga

92 pasakojimas: Jėzus prikelia mirusiuosius

PRADINUKAMS:

Sek Didžiuoju Mokytoju

34 skyrius: Kas atsitinka žmogui mirus?

35 skyrius: Mes galime būti prikelti iš mirusių!

36 skyrius: Kokie žmonės bus prikelti? Kur jie gyvens?

PAAUGLIAMS:

Questions Young People Ask​—Answers That Work, Volume 1

16 skyrius: Ar normalu, kad aš taip sielvartauju?

[Rėmelis/iliustracija 15 puslapyje]

KAIP PADĖTI

● Skatinkite atsiverti. Sukurkite tokią atmosferą, kuri vaikui padėtų laisvai išsakyti, kaip jis supranta mirtį.

● Venkite miglotų frazių, kaip antai mirusysis „mus paliko“ arba „išėjo“.

● Paprastais žodžiais suprantamai paaiškinkite, kas yra mirtis. Kai kurie tėvai pasako, jog mirusiojo organizmas „sugedo“ ir jo „nebeįmanoma pataisyti“.

● Papasakokite vaikui, kas vyks per laidotuves, ir nuraminkite, kad mirusysis šito nei mato, nei girdi.

● Neužgniaužkite savo emocijų. Tada vaikas matys, kad sielvartauti natūralu.

● Prisiminkite — „teisingo“ būdo sielvartauti nėra. Kiekvienas vaikas savitas, skiriasi ir aplinkybės.

[Šaltinio nuoroda]

Paimta iš tinklalapio www.kidshealth.org.

[Iliustracija 15 puslapyje]

Iš kairės pagal laikrodžio rodyklę: Felipė, Renatas, Izabelė ir Vinicijus