Ain Džaluto mūšis — posūkis žmonijos istorijoje

ŽIAURŪS raitininkai iš Mongolijos kiekvieną atsisakiusį pasiduoti miestą paversdavo dykviete. 1258-ųjų vasarį jie su įniršiu puolė Bagdadą ir pralaužė jo sienas. Ištisą savaitę žudė ir grobė. Iš baimės prieš mongolų galybę drebėjo visas islamiškasis pasaulis. *

1260 metų sausį, mongolų pajėgoms patraukus į vakarus, Bagdado likimas ištiko ir Alepo miestą Sirijoje. Kovo mėnesį vartus jiems atvėrė ir pasidavė Damaskas. Netrukus mongolai užėmė Palestinos miestus Nablusą (netoli senovinio Sichemo) ir Gazą.

Mongolų karvedys Chulagu pareikalavo, kad jam pasiduotų ir islamo išpažinėjas Egipto sultonas al Muzafaras Saifas al Dinas Kutuzas. Chulagu pagrasino, kad priešingu atveju Egipto laukia pražūtingos pasekmės. Dvidešimties tūkstančių egiptiečių kariuomenę mongolų pajėgos viršijo penkiolika kartų. „Musulmoniškajam pasauliui iškilo išnykimo grėsmė“, — sako islamo istorikas profesorius Naziras Achmedas. Ką sultonas Kutuzas darys?

Kutuzas ir mameliukai

Kutuzas buvo mameliukas, turkų kilmės vergas. Kariai vergai, vadinami mameliukais, sudarė Kairo (Egiptas) sultonų Ajubidų gvardiją. Tačiau 1250 metais šie vergai  nuvertė valdžią ir patys ėmė valdyti Egiptą. Vėliau Kutuzas, pats buvęs karys vergas, užgrobė sostą ir 1259-aisiais tapo sultonu. Jis buvo narsus karys ir pasiduoti be kovos nė nemanė. Vis dėlto nugalėti mongolus šansų buvo mažai. Bet tuo metu prasidėję įvykiai istoriją pakreipė kita vaga.

Chulagu pasiekė žinia, kad toli, Mongolijoje, mirė didysis chanas Munkė. Numatydamas, kad namuose prasidės įnirtinga kova dėl valdžios, Chulagu su didžiąja kariuomenės dalimi nusprendė grįžti. Jis paliko apie 10000—20000 karių, jo manymu, užtektinai, kad užbaigtų žygį prieš Egiptą. Kutuzas suprato, kad fortūna atsigręžė į jo pusę, ir, jeigu jau įmanoma grobikus nugalėti, tai dabar kaip tik ir pasitaikė puiki proga.

Tačiau egiptiečius nuo mongolų skyrė dar vienas priešas — kryžiuočių pajėgos, atžygiavusios į Palestiną atkovoti krikščionijai „Šventosios žemės“. Kad galėtų Palestinoje susikauti su mongolais, Kutuzas paprašė kryžiuočių leidimo saugiai pereiti jų valdas ir pirktis atsargų. Pastarieji sutiko. Juk kryžiuočiams Kutuzas buvo vienintelė viltis apsaugoti teritoriją nuo mongolų, kurie jiems kėlė ne mažesnę grėsmę nei musulmonams.

Šitaip buvo nuspręsta, kur turės vykti lemtingas mūšis tarp mameliukų ir mongolų.

Ain Džalutas Palestinoje

Mameliukų ir mongolų kariaunos susitiko 1260-ųjų rugsėjį Ain Džalute, Jezreelio slėnyje. Manoma, jog Ain Džaluto būta netoli senovinio Megido miesto. *

 Istorikas Rašidas al Dinas teigia, jog prie Megido mameliukams pavyko įvilioti mongolus į pasalą. Didumą kavalerijos Kutuzas išslapstė kalnuose aplink slėnį ir, kad išprovokuotų priešininką, puolė jį nedideliu būriu. Mongolai, patikėję, kad prieš juos — visa mameliukų kariuomenė, metėsi į ataką. Tada spąstai užsidarė. Kutuzas įsakė rezervinėms pajėgoms palikti slėptuves ir pulti mongolų flangus. Grobikai buvo sumušti.

Nuo to laiko, kai prieš keturiasdešimt trejus metus karinės pajėgos iš Mongolijos patraukė į vakarus, tai buvo pirmas jų pralaimėjimas. Nors Ain Džaluto mūšyje karių dalyvavo palyginti nedaug, jis laikomas vienu reikšmingiausių istorijoje, nes išgelbėjo musulmonus nuo sunaikinimo, sugriovė įvaizdį, kad mongolai nenugalimi, ir mameliukams atvėrė kelią susigrąžinti prarastas žemes.

Ain Džaluto mūšio pasekmės

Mongolai dar ne kartą puolė Siriją bei Palestiną, bet niekada nebekėlė grėsmės Egiptui. Chulagu palikuonys apsigyveno Persijoje, atsivertė į islamą ir ilgainiui tapo islamo kultūros puoselėtojais. Šios teritorijos buvo pavadintos Persijos ilchanatu, kitaip tariant, „pavaldžiomis chanatui“.

Kutuzas pergale džiaugėsi neilgai. Netrukus varžovai jį nužudė. Vienas jų buvo naujai susivienijusios Egipto ir Sirijos karalystės pirmasis sultonas Baibarsas I. Daugelis jį laiko tikruoju mameliukų režimo įtvirtintoju. Organizuotai valdoma ir turtinga naujoji valstybė gyvavo pustrečio šimtmečio, iki 1517 metų.

Per šį laikotarpį mameliukai išvijo kryžiuočius iš „Šventosios žemės“, skatino prekybos ir ūkio plėtrą, rėmė menus, statė ligonines, mečetes, mokyklas. Jiems valdant, Egiptas tapo centru, neturinčiu sau lygių musulmoniškajame pasaulyje.

Ain Džaluto mūšis turėjo įtakos ne tik Artimųjų Rytų regionui. Nuo jo baigmės priklausė ir Vakarų civilizacijos ateitis. „Jei Chulagu būtų sugrįžęs, ir mongolai būtų užkariavę Egiptą, per Šiaurės Afriką jie būtų galėję nužygiuoti iki Gibraltaro sąsiaurio“, — rašoma žurnale Saudi Aramco World. Kadangi tuo metu mongolai jau buvo pasiekę Lenkiją, Europa būtų atsidūrusi jų galinguose gniaužtuose.

„Ar tokiomis sąlygomis Europoje būtų prasidėjęs Renesansas? — klausiama minėtame žurnale. — Pasaulis šiandien, ko gero, būtų buvęs visiškai kitoks.“

[Išnašos]

[Žemėlapis 12 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Damaskas

SIRIJA

Taboro kalnas

Jezreelio slėnis

Ain Džalutas (prie Megido)

Nablusas (Sichemas)

Jeruzalė

Gaza

EGIPTAS

[Iliustracija 12 puslapyje]

Vietovė, kur senovėje stovėjo Megido miestas

[Iliustracija 13 puslapyje]

1260-ųjų rugsėjį mameliukų ir mongolų kariaunos susitiko Ain Džalute, Jezreelio slėnyje

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.

[Iliustracija 14 puslapyje]

Senovinio Sichemo miesto griuvėsiai šiuolaikinio Nabluso fone