Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar turėtų būti pasidalijimas į dvasininkiją ir pasauliečius?

Ar turėtų būti pasidalijimas į dvasininkiją ir pasauliečius?

Biblijos požiūris

Ar turėtų būti pasidalijimas į dvasininkiją ir pasauliečius?

Tėve, Švenčiausiasis tėve, Rabi, Jūsų eminencija, Jūsų ekscelencija, Jūsų šventenybe, — tai tik keli titulai, skiriantys įvairių religijų dvasininkus nuo pasauliečių. Toks pasidalijimas būdingas daugeliui religijų, bet kuo jis grindžiamas — Dievo priesaku ar žmonių tradicija? Dar svarbiau, ar Dievas tokiam pasidalijimui pritaria?

„NEI Naujajame Testamente, nei apaštalų laikais apie pasidalijimą į dvasininkiją ir pasauliečius niekur nebūta nei užuominos“, — rašė teologijos profesorius Kletas Veselis. Leidinyje Encyclopedia of Christianity teigiama: „Pasidalijimas į dvasininkiją — užimančiuosius tam tikrą padėtį Bažnyčioje ir pasauliečius, arba visus likusiuosius, vyko pamažu [...]. Eilinius jos narius imta laikyti nekompetentinga dauguma.“ Šitoks persiskyrimas išryškėjo III amžiuje — nuo Jėzaus Kristaus gyvenimo žemėje praėjus daugiau kaip dviem šimtams metų!

Ar faktas, jog tokia tvarka neatitinka Jėzaus apaštalų ir kitų pirmųjų krikščionių palikto pavyzdžio, rodo, kad ji neteisinga? Remiantis Biblija — taip. Pasvarstykime kodėl.

„Visi esate broliai“

Dievo Žodyje sakoma, jog visi krikščionys yra Dievo tarnai, ir nė vienas nėra aukštesnis ar žemesnis už kitą (2 Korintiečiams 3:5, 6). Pirmiesiems krikščionims „reikalavimas, kad tarp jų nebūtų jokių luomų, buvo labai aiškus ir privalomas“, — sako religijotyrininkas Aleksandras Fevrė. Toks luomų nebuvimas derinasi su Jėzaus žodžiais, pasakytais savo sekėjams: „Visi esate broliai“ (Mato 23:8).

Suprantama, dvasiškai brandūs vyrai tarnavo prižiūrėtojais — ganytojais ir mokytojais (Apaštalų darbų 20:28). Tačiau jie nebuvo apmokami dvasininkai. Dauguma dirbo paprastą darbą, turėjo šeimą. Dar daugiau, tarnauti vyresniaisiais šie vyrai buvo tinkami ne dėl to, kad būtų baigę kunigų seminariją, bet todėl, kad kruopščiai studijavo Dievo Žodį ir ugdėsi Dievo reikalaujamas dvasines savybes. Jie turėjo būti ‘santūrūs, protingi, padorūs, svetingi, gebą mokyti, švelnūs, nemėgstantys vaidytis, negodūs pinigų, geri savo namų šeimininkai’ (1 Timotiejui 3:1-7).

Kodėl išmintinga laikytis Biblijos nurodymų

„Nieko daugiau, negu parašyta“, — sakoma Biblijoje (1 Korintiečiams 4:6). Deja, kai žmonės nepaiso šio Dievo įkvėpto priesako, jie paprastai patiria dvasinę žalą, — kas atsitiko ir pasidalijus į dvasininkus bei pasauliečius. Kodėl galima taip teigti? Apsvarstykime šešias priežastis.

1. Tuo, kad yra dvasininkijos luomas, tarsi pasakoma, jog norint tapti Dievo tarnu būtinas ypatingas pašaukimas. Tačiau Biblijoje teigiama, kad tarnauti Dievui ir šlovinti jo vardą turi visi tikrieji krikščionys (Romiečiams 10:9, 10). O turint omenyje tarnavimą pačioje bendruomenėje, siekti šios garbingos pareigos iš esmės skatinami visi krikščionys vyrai. Būtent tokios tvarkos laikosi Jehovos liudytojai (1 Timotiejui 3:1).

2. Esant pasidalijimui į dvasininkus bei pasauliečius išaukštinamas dvasininkų luomas, ir tai akivaizdu iš pataikaujamų religinių titulų. Tačiau Jėzus sakė: „Kas tarp jūsų mažiausias, tas yra didis“ (Luko 9:48). Pats būdamas nuolankus, savo sekėjams jis liepė nesivadinti jokiais religiniais titulais (Mato 23:8-12).

3. Apmokamas dvasininkų luomas kartais sunkia našta gula ant pasauliečių pečių, ypač kai dvasininkai mėgsta gyventi prabangiai. O krikščionių prižiūrėtojai savo finansiniais poreikiais rūpinasi dirbdami pasaulietinį darbą ir tuo rodo gerą pavyzdį kitiems. * (Apaštalų darbų 18:1-3; 20:33, 34; 2 Tesalonikiečiams 3:7-10).

4. Finansiškai priklausomam nuo kitų dvasininkui gali kilti noras Biblijos mokymus interpretuoti taip, kad parapijiečiams įtiktų. Būtent tai ir buvo išpranašauta Šventajame Rašte: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų, kad tie pataikautų jų ausims“ (2 Timotiejui 4:3).

5. Dėl esamo pasidalijimo pasauliečiai yra linkę tikėjimo reikalus pavesti dvasininkams, o patys eiti į pamaldas tik kartą per savaitę. Tačiau suvokti savo dvasinius poreikius ir uoliai studijuoti Bibliją turi kiekvienas krikščionis (Mato 4:4; 5:3).

6. Kai pasauliečiai nežino, kas rašoma Biblijoje, dvasininkams lengva juos klaidinti ir net išnaudoti. Žmonijos istorijoje tokio piktnaudžiavimo pavyzdžių apstu * (Apaštalų darbų 20:29, 30).

Tiksliai laikydamiesi Biblijos nurodymų, Jehovos liudytojai turi ne dvasininkų luomą, o neapmokamus dvasinius ganytojus ir mokytojus, kurie noriai gano Dievo kaimenę. Kodėl ir jums neapsilankius artimiausioje Karalystės salėje ir tuo neįsitikinus patiems?

[Išnašos]

^ pstr. 13 Pirmajame amžiuje, priimdami svetingumą ir geranoriškas aukas, kai kurie keliaujantieji prižiūrėtojai kartais ‘gyveno iš Evangelijos’ (1 Korintiečiams 9:14).

^ pstr. 16 Dvasininkai pardavinėjo indulgencijas, vykdė katalikiškąją inkviziciją ir netgi degino Biblijas, kad Dievo Žodis nepasiektų jų kaimenės. (Skaitykite 2002 m. lapkričio 15 d. Sargybos bokšto numerį, p. 27.)

AR ŽINOTE?

▪ Kuo Dievo tautos žmonės turėtų laikyti vieni kitus? (Mato 23:8)

▪ Kokius reikalavimus turi atitikti krikščionis vyras, kad galėtų tarnauti bendruomenės prižiūrėtoju? (1 Timotiejui 3:1-7)

▪ Kodėl pasidalijimo į dvasininkiją ir pasauliečius Dievas nelaimina? (1 Korintiečiams 4:6)

[Anotacija 23 puslapyje]

Kitaip nei dvasininkai, Jėzus elgėsi kaip mažiausias