Daug žmonių, kurie patyrė priešmirtinę būseną, tvirtina buvę atsiskyrę nuo savo kūno, matę ryškią šviesą ar nepaprasto grožio vietą. „Kai kas mano, kad tokia patirtis yra išskirtinė galimybė pažvelgti į kitą pasaulį“, – rašoma knygoje Recollections of Death. Nors Biblijoje apie tokius priešmirtinius išgyvenimus neužsimenama, jos mokymai aiškiai rodo, kad tai nėra pomirtinio gyvenimo reginiai.

 Mirusieji neturi sąmonės.

Biblijoje rašoma, kad „mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5). Miręs žmogus nepereina į kitą būties ar mąstymo lygmenį, jis tiesiog nustoja egzistuoti. Mokymas, kad turime nemirtingą sielą, kuri išlieka kūnui mirus, nėra pagrįstas Biblija (Ezechielio 18:4, K. Burbulio vertimas). Taigi vadinamieji priešmirtiniai išgyvenimai negali būti žvilgsnis į dangų, pragarą ar pomirtinį gyvenimą.

 Ką Lozorius kalbėjo apie gyvenimą po mirties?

Biblijoje rašoma, kad Lozorius buvo tikrai miręs. Tai rodo faktas, jog Jėzus jį prikėlė nuo mirties praėjus keturioms dienoms (Jono 11:38–44). Jei Lozorius po mirties būtų patekęs į kokią geresnę vietą, Jėzus, grąžindamas jį į gyvenimą žemėje, būtų pasielgęs beširdiškai. Tačiau prikeltas Lozorius apie pomirtinį gyvenimą net neužsiminė. Tai svarbi detalė, nes jei Lozorius po mirties būtų ką nors patyręs, tikrai būtų apie tai papasakojęs. Be to, Jėzus Lozoriaus mirtį prilygino miegui, duodamas suprasti, kad miręs Lozorius neturėjo sąmonės (Jono 11:11–14).