Neatleistina nuodėmė yra veiksmas, padarytas su tokia nuostata, kuri trukdo gauti Dievo atleidimą. Kaip tokia nuostata atsiranda?

 Dievas atleidžia tiems, kas už savo nuodėmes atgailauja, stengiasi laikytis jo nustatytų normų ir tiki Jėzų Kristų (Apaštalų darbų 3:19, 20). Vis dėlto asmuo gali būti taip sugedęs, kad nenori ir niekada nenorės savo nuostatos ar elgesio keisti. Biblijoje pasakyta, kad toks žmogus yra „piktos, netikinčios širdies“ ir kad jį užkietino „apgaulinga nuodėmės vilionė“ (Hebrajams 3:12, 13). Toks asmuo tampa nepataisomu Dievo priešininku. Jis yra panašus į krosnyje išdegtą molio dirbinį, kurio formos pakeisti jau nebeįmanoma (Izaijo 45:9). Kadangi pasigailėti tokio žmogaus nėra pagrindo, jo nuodėmė laikoma neatleistina (Hebrajams 10:26, 27).

 Jėzaus dienomis neatleistiną nuodėmę padarė kai kurie žydų religiniai vadovai. Nors žinojo, kad Jėzus stebuklus daro Dievo šventosios dvasios galia, jie tvirtino, kad galią jam suteikė Šėtonas (Morkaus 3:22, 28–30).

Keli pavyzdžiai, kokias nuodėmes Dievas atleidžia

•  Piktžodžiavimas dėl nežinojimo. Apaštalas Paulius prieš tapdamas krikščioniu buvo piktžodžiautojas, bet vėliau rašė: „Manęs buvo pasigailėta, nes taip dariau dėl nežinojimo ir netikėjimo“ (1 Timotiejui 1:13).

•  Ištvirkavimas. Biblijoje sakoma, kad kai kurie asmenys buvo ištvirkautojai, bet pasikeitė ir Dievas jų nuodėmę atleido (1 Korintiečiams 6:9–11).

Kaip žinoti, ar nepadariau neatleistinos nuodėmės?

 Jei nuoširdžiai gailitės dėl padarytos nuodėmės ir trokštate pasikeisti, tai jau rodo, kad jūsų nuodėmė nėra neatleistina. Dievas gali atleisti, net jei dėl tos pačios priežasties suklupote ne sykį, tik svarbu neužkietinti širdies ir netapti Dievo priešininku (Izaijo 1:18).

 Kai kurie mano, kad padarė neatleistiną nuodėmę, nes jų niekaip neapleidžia kaltės jausmas. Tačiau Biblijoje sakoma, kad toli gražu ne visada galima pasitikėti savo jausmais (Jeremijo 17:9). Be to, Dievas nedavė mums teisės teisti – nei kitų, nei savęs (Romiečiams 14:4, 12). Jis mums atleidžia, net jei patys negalime sau atleisti (1 Jono 3:19, 20).

Ar Judas Iskarijotas padarė neatleistiną nuodėmę?

 Taip. Judas buvo godus ir vogdavo pinigus, paaukotus šventam tikslui. Jis netgi apsimetė, esą jam rūpi vargšai, nors iš tikrųjų siekė surinkti daugiau pinigų, kad galėtų dalį jų pasisavinti (Jono 12:4–8). Kai Judo širdis sugedo nepataisomai, jis išdavė Jėzų už 30 sidabrinių. Jėzus žinojo, kad už savo poelgius Judas niekada neatgailaus, todėl pavadino jį „pražūties sūnumi“ (Jono 17:12). Tai reiškė, kad Judas pražus amžiams ir iš mirties nebus prikeltas (Morkaus 14:21).

 Judas neparodė tikros atgailos. Savo kaltę jis išpažino ne Dievui, o religiniams vadovams, su kuriais buvo susimokęs (Mato 27:3–5; 2 Korintiečiams 7:10).