Biblijoje rašoma, kad Jehova yra tikrasis Dievas, visa ko Kūrėjas (Apreiškimo 4:11). Jį garbino pranašai Abraomas ir Mozė, taip pat Jėzus (Pradžios 24:27; Išėjimo 15:1, 2; Jono 20:17). Jis yra ne kokios nors vienos tautos, bet visos žemės Dievas (Psalmyno 47:2).

 Kaip sužinome iš Biblijos, „Jehova“ yra Dievo vardas (Išėjimo 3:15, išnaša; Psalmyno 83:18, Karaliaus Jokūbo versija). Jis kilęs iš hebrajų kalbos veiksmažodžio, reiškiančio „būti“. Nemažai biblistų mano, kad šio vardo reikšmė yra „jis daro, kad būtų“. Toks vardo reikšmės apibrėžimas Jehovai labai tinka, nes jis viską sukūrė ir įgyvendina visus savo užmojus (Izaijo 55:10, 11). Biblija taip pat atskleidžia Jehovos asmenybę, ypač jo esminį bruožą – meilę (Išėjimo 34:5–7; Luko 6:35; 1 Jono 4:8).

 „Jehova“ yra lietuviškai perrašytas Dievo vardas, kuris senojoje hebrajų kalboje buvo rašomas keturiomis priebalsėmis יהוה (JHVH), vadinamomis tetragrama. Kaip šis vardas senovėje buvo tariamas, tiksliai nežinoma. Bet Biblijos vertimuose į įvairias kalbas Dievo vardas „Jehova“ vartojamas nuo senų laikų a. Šią Dievo vardo formą galima atrasti ir senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose lietuvių kalba, pavyzdžiui, Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos vertime, kurio dalis buvo išspausdinta 1660 metais.

Kodėl nėra žinoma, kaip Dievo vardas skambėjo senovės hebrajų kalba?

 Senosios rašytinės hebrajų kalbos tekstuose žodžiai buvo rašomi tik priebalsėmis. Hebrajų kalbą mokantis skaitytojas žinojo, kokias balses į žodį įterpti. Tačiau kai hebrajiškoji Biblijos dalis („Senasis Testamentas“) buvo užbaigta, judėjai ėmė laikytis prietaringo įsitikinimo, kad Dievo vardo garsiai tarti nevalia. Garsiai skaitydami šventraščių ištraukas, kuriose buvo Dievo vardas, jie jį pakeisdavo titulais „Viešpats“ arba „Dievas“. Bėgant amžiams, šis prietaringas įsitikinimas išplito ir nustatyti, kaip Dievo vardas buvo tariamas senovėje, tapo neįmanoma. b

 Kai kurių teigimu, Dievo vardas hebrajiškai buvo tariamas „Jahvė“, kiti pateikia ir kitokių variantų. Viename Negyvosios jūros ritinyje, Kunigų knygos fragmente graikų kalba, Dievo vardas perrašomas Iao. Ankstyvųjų amžių graikų rašytojai pateikia dar ir tokius tarimo variantus: Iae, Iabe, Iaoue. Bet nėra pagrindo tvirtinti, kad Dievo vardas senovės hebrajų kalba buvo tariamas būtent taip. c

Klaidingos nuomonės apie Dievo vardą

 Klaidinga nuomonė. Dievo vardo Biblijoje vartoti nereikia, nes nėra tiksliai žinoma, kaip jis turėtų būti tariamas hebrajiškai.

 Faktas. Sutikdami su šia nuomone teigtume, esą Dievas nori, kad žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis, jo vardą tartų vienodai. Tačiau skaitydami Bibliją matome, kad senovės Dievo tarnai, kalbėję skirtingomis kalbomis, įvairius vardus ir pavadinimus tardavo nevienodai.

 Pavyzdžiu paimkime Izraelio teisėją Jozuę. Pirmojo amžiaus krikščionys, kalbėję hebrajiškai, jo vardą tardavo Jehošua, o graikiškai kalbantieji – Iesous. Biblijoje randame graikišką šio vardo variantą, ir tai rodo, kad krikščionys laikėsi nusistovėjusios tendencijos vartoti tokias vardų formas, kurios buvo įprastos jų kalboje (Apaštalų darbų 7:45; Hebrajams 4:8).

 To paties principo galima laikytis verčiant ir Dievo vardą. Svarbiausia yra ne tai, kaip Dievo vardas buvo tariamas, o tai, kad šis vardas būtų grąžintas į Biblijos tekstą.